Architektai: Gražina Janulytė-Bernotienė, Guoda Zykuvienė; Loreta Bulakienė, Erikas Klinavičius, Rimantė Lydytė, Agnė Andriukaitienė, Agnė Mikėnaitė;

Konstruktorius: Vytis Pijus Čiras

Pastato plotas: 11 712 kv.m; 

Realizacija: 2015;

Vieta: Eivenių 4, Kaunas;

” Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų teritorija praturtėjo nauju kokybiškos architektūros statiniu – Gražinos Janulytės-Bernotienės ir Guodos Zykuvienės tandemo suprojektuotu Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centru. Centre įsikurs farmacijos, medicinos ir kitų biomedicinos sričių mokslininkai, atliksiantys įvairius fundamentalius, taikomuosius ir sveikatos technologijų tyrimus. Pastatas funkcionuos ne vien mokslo ritmu: čia vyks paskaitos farmacijos fakulteto studentams, dirbs fakulteto administracija ir mokslinė vadovybė. Spaudoje jau nušviestas ir centro įsikūrimo įvykis, ir atidarymo iškilmės. Tačiau, akcentuojama tik centro, kaip ypatingos strateginės svarbos objekto atsiradimas, t.y. veiksmingesnių vaistų paieška, ląstelių genetika, biofarmaciniai tyrimai ir pan. Architektūros eilutėje geriausiu atveju paminėtos statinio architekčių pavardės. Todėl kur kitur, jei ne „Archiformos“ puslapiuose, galima skirti deramą dėmesį procesui – architektūrai, kuris jau baigtas. Juk būtent architektūros proceso rezultatas sukūrė erdves, kuriose galimai gims inovatyvios idėjos, ras būdų išgydyti sudėtingas vėžio formas, pažabos virusus ar sukurs laimės piliulę.

LSMU Farmacijos fakulteto su mokomąja vaistine projektas brandintas nuo 2003 m. Tąkart statybai skirtas sklypas atrodė gan tuščias, bet Kauno klinikų Laboratorinio korpuso ir Kardiologijos instituto gretimybės smarkiai spaudė iš šonų. Per būsimo pastato vidurį ribojosi dvi paveldo apsaugos zonos: Kauno tvirtovės VII forto iš vienos pusės ir Kauno Klinikų iš kitos. Čia architektės ir atkasė statinio idėjos kapsulę: du pastatus sujungti vidine gatvele tiesiai per paveldo zonų susitikimo liniją. Taip gimė aštrus, griežtas ir racionalus laboratorijų korpusas ir lenktas, uždaras „forto šešėlio“ vaistinės tūris, o per vidurį – vidinės gatvelės dangus. Tačiau tąkart projekto realizacija atidėta, nes laiku negauta finansavimo.

Anksčiau realizuotas tapo kitas LSMU projektas, t.y. 2007 m. pastatyta biblioteka. Jos projektas ir įgyvendintas rezultatas dėl architektūrinės formos ir funkcijos idėjinio tapatumo pagrįstai laikyti vienais sėkmingiausių mieste. Biblioteka pelnė gausius Lietuvos architektūros apdovanojimus, buvo deleguota į tarptautinį Mies van der Rohe konkursą. Vietiniame analizuojamos teritorijos lygmenyje šis statinys tapo svarbiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto miestelio architektūriniu formantu, padiktavusiu vėlesnių pastatų architektūrinę raišką. Todėl 2008 m. G. Janulytės-Bernotienės komandai sugrįžus prie Farmacijos fakulteto su mokomąja vaistine projekto, pakito jo programa, apimtys ir architektūros kalba.

Siekiant priartinti studijų programas prie mokslo, dalis studentų laboratorijų pakeistos mokslininkų laboratorijomis, vaistinės tūris papildytas didelėmis auditorijomis, kuriose vyks ir mokslinės konferencijos. Vidinė gatvelė išliko esminiu, pastato tūrius bei vidinę energetiką organizuojančiu elementu. Tiesiai nuo bibliotekos pastato pusės pandusu kylančią gatvelę viduje kerta nuo Sukilėlių pr. ir Eivenių g. sankryžos krypties besidriekiantis vidaus takas. Vidinės gatvelės erdvė užima ištisus tris aukštus. Šioje vietoje pasiektas dažnai tik teoriškai architektūroje neįmanomas rezultatas: išties didelė erdvė yra jauki. Nors architektūros kritikai vengia šio žodžio, sakydami, jog jis nieko neįvardija, panašiai kaip ir „gražus“ ar „žavus“, tačiau šioje vietoje jis vartotinas ir suvoktinas kaip pastato interjero vertybę apibūdinantis terminas. Gatvelėje telkiasi formalus ir neformalus pastato gyvenimas: studentų srautai juda į laboratorijas ir auditorijas; dėstytojų ir mokslininkų srautai – į laboratorijas ir auditorijas; lankytojai suka į vaistinę ir begerdami kavą kantriai laukia, kol bus išrasta laimės piliulė. Kai kurie, pasitenkinę fotogenišku vaizdu VII forto link, išeina laimingesni po placebo efekto terapijos. II aukšto hole suformuotos įeigos į auditorijas bei studentų saviruošos ir poilsio erdvė. Iš čia patenkama į neabejotiną statinio vertybę – eksploatuojamą stogą su sezonine poilsio zona. Tačiau pirmąją vietą pastato architektūrinių vertybių varžybose skiriama įeigai nuo Laboratorinio korpuso. Monumentali, iš betono monolito suformuota erdvė tęsiasi per šešis aukštus: šiame pastato struktūriniame elemente stačiai užima kvapą nuo mastelio sukuriamo netikėtumo.

Naujajame pastate apstu kūrybiškai sujungtų statybinių medžiagų bei technologijų derinių: šaltas braukto aliuminio paviršius liečiasi su šilta juoda ir natūralia molio raudona keramika. Didžiulės aliuminio vitrinos daro pastatą atviru aplinkai, tačiau ne per daug. Čia talkina fasadinės žaliuzės. Ryškiai raudono perlamutro kompozicinės aliuminio plokštės laboratorijų korpuso konsolėje respektuoja paveldinį forto plytų raudonį. Bibliotekoje ir analizuojamame pastate panaudotos panašios apdailos medžiagos, siekiama ansambliškumo. Tačiau Farmacijos fakulteto eksterjeras pasidabinęs prabangiau, o tai džiugia nuo minimalizmo pavargusią akį. Įtempta spalvinė gama eksterjere veda į vidines pastato erdves – raudona, tamsiai pilka, sidabro ir balta sudaro aktyvų foną atvirose erdvėse ir pagrindinėse auditorijose. Tuo tarpu laboratorijose vyrauja balta, nes pasak koncepcijos autorių, spalva čia neturi trukdyti.

Svarbu paminėti, kad visų pastato baldų dizaino autorės – studijos architektės, todėl savito braižo vientisumas itin juntamas.

Projektuojant LSMU Farmacijos fakulteto su mokomąja vaistine stimulą teko kartu ir mokytis: G. Janulytės-Bernotienės studija iki šiol neturėjo patirties projektuoti statinius su laboratorijomis. Pasak architekčių, tai išties buvo spalvingų patirčių kupinas kelias, nes mokslininkai – skirtingos asmenybės, kurių ypatumus teko atspindėti net įrengiant laboratorijas. Universiteto mokslininkų, literatūros, užsienio pavyzdžių analizė bei neišsenkantis studijos architektų kūrybiškumas lėmė kokybiškos architektūros rezultatą.”

Menotyrininkė Vaida Almonaitytė-Navickienė

IMG_4783IMG_6373IMG_7927IMG_7937IMG_7950

IMG_7977_MG_0024_MG_9898